Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DVÌDEŠIMT ŠEŠTÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

ADVEÑTO (PRIEŠKALĖ̃DINIS) PÃSNINKAS

ŠVENČIÁUSIOSIOS MŪ́SŲ VALDÕVĖS DIẼVO GIMDÝTOJOS IR̃ VISUOMÈT MERGẼLĖS MARÌJOS ĮVẼSDINIMO Į̃ ŠVENTỸKLĄ (PAAUKÓJIMO) PÓŠVENTIS 

Šventoji didžioji kankinė Kotrynà (Jekaterinà) Aleksandriẽtė, iš turtingos ir įtakingos šeimos, gyvenusi Ròmos Egìpto Aleksándrijoje, kaip teigiama seniausiose išlikusiose jos hagiografijose (3 anoniminės, kažkokio Atanãzijaus (Anastãzijaus), save vadinančio Kotrỹnos taksigrafù (greitraštininku, stenografù) ir tarnu, bei hagiogrãfo Simeòno Metafrãsto († ~940/960/976) Kotrỹnos gyvenimo aprašyme) studijavusi retoriką, filosofiją, mediciną, mokėjusi daug kalbų, pakrikštyta sìrų vienuolio, imperatoriui uzurpatoriui Márkui Aurèlijui Valèrijui Makseñcijui (306-312) (arba Gãjui Galèrijui Valèrijui Maksimìnui Dãjai (305-313)) išleidus įsakymą, kad visi Egìpto Aleksándrijos gyventojai privalo aukoti dievams, garsiai išpažinusi tikėjimą, surengtame dispute nurungusi imperatoriaus retorius ir filosofus – įrodžiusi aukų stabams niekingumą, atsisakiusi aukoti stabmeldžių dievams, suimta, kalinta, kankinta ir nukirsdinta Egìpto Aleksándrijoje (Ròmos Impèrija) († 305 (?))

Šventieji kankiniai: Augustà (Faustinà, Basilisà), valdovė (Augustà – Ròmos Impèrijos imperatoriaus žmonos, motinos, dukters, sesers titulas), aplankiusi kalinamą kankinę Kotrỹną (Jekaterìną) Aleksandriẽtę († 305 (?)) kalėjime, apšviesta ir įtikėjusi į Jė́zų Krìstų, o taip pat Porfìrijas Stratilãtas (Karvedỹs), karys, bei 200 kitų, Augùstą pas Kotrỹną lydėjusių karių, nukirsdinti valdant imperatoriui uzurpatoriui Márkui Aurèlijui Valèrijui Makseñcijui (306-312) (arba Gãjui Galèrijui Valèrijui Maksimìnui Dãjai (305-313)) (Ròmos Impèrija) († 306/312)

Šventasis didysis kankinys Merkùrijus Cezarėjiẽtis (Kapadokiẽtis), iš Mažósios Ãzijos, Kapadòkijos Cezarė́jos, skìtas (klajoklių gentys, gyvenusios į šiaurę nuo Pònto (dab. Juodósios) jūros), karys, dalyvavęs ir pasižymėjęs Gãjaus Mèsijaus Kvìnto Trajãno Dècijaus (249-251) žygiuose prieš gòtus, pasak hagiografijų, Viẽšpaties Ángelo apšviestas įtikėjęs į Jė́zų Krìstų (Demètrijus Rostoviẽtis († 1709), Šventų̃jų Gyvẽnimai, t. III, lapkritis, 24 d., Merkùrijus), Kapadòkijos Cezarė́joje garsiai išpažinęs tikėjimą, atsisakęs aukoti stabmeldžių dievams, suimtas, kankintas ir nukirsdintas valdant Gãjui Galèrijui Valèrijui Maksimìnui Dãjai (305-313) (Ròmos Impèrija) († 306/313)

Šventoji vienuolė Mastrìdija Aleksandriẽtė, dievobaiminga asketė, aprašyta hagiografo Jõno Mòscho († 620) veikale „Dvasinė pieva“ (Leimonãriujus), kuri, kad negundytų artimo, išdūrusi sau akis, suviliojusias vieną jaunuolį, po to dar ilgai darbavusis Diẽvo garbei ir artimo labui (Ioannes Moschos, Pratum spirituale, 60 // PG. 87. Col. 2912-2913) (Ròmos Impèrija) († iki VII a.) 

Šventasis kankinys Merkùrijus Smolenskiẽtis, iš Smoleñsko Kunigaikštỹstės, kunigaikščių giminės, karys, dievobaimingas ir pamaldus krikščionis („Žõdis apiẽ Merkùrijų Smolenskiẽtį“), mongòlų – totõrių chãno (1227-1255) Bãtijaus, 1236 – 1243 vadovavusio žygiui į Euròpą, kariuomenei įsiveržus į Smoleñsko Žẽmę, dalyvavęs ir žuvęs mūšyje (kovojo ir Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės pajėgos) prie Dolgomòstjės (25 varstai nuo Smoleñsko), kur buvo sumušti Bãtijaus junginiai, valdant Vsèvolodui, Mstislãvo Sẽnojo († 1223) sūnui, Pskòvo (1213), Dìdžiojo Naũgardo (1218-1221) ir Smoleñsko (~1238-1249) kunigaikščiui (gal Sviatoslãvui, Mstislãvo Sẽnojo († 1223) sūnui, Didžiojo Naugardo (1217-1218), Polocko (1222-1232) ir Smolensko (1232-1238) kunigaikščiui); žinoma, kad dar 1509 laikytas Smoleñsko globėju; kulto išplitimui įtakos turėjo Merkùrijaus Cezarėjiẽčio (Kapadokiẽčio) († 306/313) hagiografija (Smoleñsko Kunigaikštỹstė) († ~1239)

Šventasis vienuolis Merkùrijus Pãsninkautojas, Pečioriẽtis, asketas, gyvenęs Kìjevo Žẽmėje, Kìjevo Pečiòrų vienuolyno vienuolis, Paìsijaus Pečioriẽčio  († XIV a.), asketo iš Kìjevo Pečiòrų vienuolyno, bendražygis (Kìjevo Kunigaikštỹstė?/ Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė?), miręs Pečiòrų vienuolyne, palaidotas Pečiòrų vienuolyno Tolimõsiose Olosè (neminimas ankstyvuosiuose (iki XIII a. 5 deš.) šaltiniuose, pasakojančiuose apie Pečiòrų vienuolyną ir jo vienuolius, neminimas ir Smolensko vyskupų metraštiniuose sąrašuose (XV-XVI a.); gali būti, kad gyvenęs laikais, kai Kìjevas buvo (nuo XIV a. pradž. iki 1569) LDK sudėtyje) (Kìjevo Kunigaikštỹstė?/ Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė?) († ~XIV a.)

Šventasis vienuolis Sìmonas Soigìškis, gimęs Solvičegòdske (Sòldore, Černìgove) prie Vỹčegdos upės, šalia Druskìngojo ežero, Kornèlijaus Komelìškio († ~1537 gegužės 19/birželio 1), Švenčiáusiosios Diẽvo Mótinos Įvẽsdinimo į̃ Šventỹklą vienuolyno Kòmelio girioje prie Nùrmos upės greta Griãzoveco (Dumblýnės) (netoli Vòlogdos) vienuolyno įkūrėjo, mokinys, vienuolis, apie 1537 išėjęs į Longìno (Lòngino) Korežemìškio Šveñtojo Mikalõjaus Stebuklãdario prie Korežem̃kos upės vienuolyną, prie Sòigos žiočių įkūręs Viẽšpaties Išganýtojo Jė́zaus Krìstaus Atsimaĩnymo vienuolyną, tapęs jo igumenu, miręs ir palaidotas Atsimaĩnymo vienuolyne valdant Didžiájam Maskvõs bei Visõs Rusiõs kunigaikščiui (1533-1547), Cãrui bei Visõs Rusiõs Didžiájam kunigaikščiui (1547-1584) Jõnui (Ivãnui) IV Rūsčiãjam († 1584) (Rùsijos Karalỹstė) († 1562)