Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DVÌDEŠIMT SEPTINTÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

ADVEÑTO (PRIEŠKALĖ̃DINIS) PÃSNINKAS

ŠVENČIÁUSIOSIOS MŪ́SŲ VALDÕVĖS DIẼVO GIMDÝTOJOS IR̃ VISUOMÈT MERGẼLĖS MARÌJOS ĮVẼSDINIMO Į̃ ŠVENTỸKLĄ (PAAUKÓJIMO) ŠVEÑTĖS UŽBAIGIAMÓJI DIENÀ (APÒDOZĖ)

Šiandien Dievo maloningumo dyvas/ ir visų žmonių išgelbėjimo ženklas apreikštas:/ Mergelė Dievo Šventykloje pasirodo/ ir Kristaus atėjimą visiems paskelbia!/ Jai ir mes balsiai sušukim:// „Džiūgauki, Kūrėjo sumanymo išpildytoja!“
/Mergelės ir Dievo Motinos Marijos Įvesdinimo į Šventyklą troparas, 4 tonas/

Šventasis kankinys vyskupas Klèmensas Romiẽtis, romė́nas, gimęs Lãcijaus Ròmoje, iškilioje ir turtingoje šeimoje, gavęs puikų išsilavinimą, apaštalų bendraamžis, kaip teigia Irenė́jus Lugdūnìškis (Lioniẽtis) († ~202) veikale „Prieš erezijas“ (Irenaeus Lugdunensis, Adversus haereses, III, 3), gerai pažinojęs Jė́zaus Krìstaus apaštalus, keliavęs po vietas, kur jie skelbė, Ròmos Egìpte, Aleksándrijoje, sutikęs apaštalą Barnãbą Juõzapą († ~57/62), Palestìnoje – apaštalą Pẽtrą († ~67), kuris jį pakrikštijęs, Judė́joje – apaštalą Paũlių († ~67), perėmęs iš jų tikrąją Bažnýčios tradìciją (Irenaeus, Adversus haereses, III, 3), galbūt jis apaštalo Paũliaus „Laiškè Filipiẽčiams“ vadinamas bendradarbiu: „su Klèmensu ir kitais mano bendradarbiais, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje“ (taip manė Eusèbijus Cezarėjiẽtis († 339) (Euseb. Hist. eccl. III 4. 9; III 15), Epifãnijus Kipriẽtis († 403)(Epiph. Adv. haer. 27. 6), Jerònimas Sofrònijus Stridoniẽtis († ~419/420) (Hieron. De vir. illustr. 15)), Pẽtro pašvęstas vyskupu, 92 tapęs Ròmos krikščionių bendruomenės vadovu (trečiasis, po (67-79) Lìno ir jo įpėdinio (79-91) Anaklèto), skelbęs Evangèliją, krikštijęs, kai apie 96 tarp Achãjos srities Korìnto miesto krikščionių bendruomenės narių kilo nesutarimų dėl valdžios, iš Ròmos parašęs jiems laišką (1 Klèmenso láiškas Korintiẽčiams), „kad paskatintų juos gyventi taikoje ir atgaivinti jų tikėjimą bei padavimą, kuriuos buvo gavę iš apaštalų“ (Euseb. Hist. eccl. V 6; Iren. Adv. haer. III 3. 3), kuriame raginęs išsaugoti apaštalų sukurtą vadovavimo bendruomenei tvarką, aiškinęs hierarchijos Bažnýčioje būtinybę, Eusèbijaus teigimu, surinkęs ir sutvarkęs apaštalo Paũliaus laiškus, drauge su Lukù († ~84) juos vertęs į graĩkų kalbą, prijungęs prie jų „Laišką žydams“ (Euseb. Hist. eccl. III 38. 1-3) (kurį, kaip nurodo Origènas († ~254), galėjęs pats Klèmensas parašyti, nors „mintys iš tiesų priklauso apaštalui Paũliui“ (Ibid. VI 25. 14), Klèmenso Aleksandriẽčio „Margumynuoe“ („Stromata“) vadinamas „apaštalu“ (Clem. Alex. Strom. IV 17. 105), Origèno – „apaštališkuoju vyru“ (Hieron. In Is. XIV 52. 13-15), galbūt paskandintas, už žmonių krikštijimą Chersonesè, Pònto (dab. Juodójoje) jūroje (pagal kitus šaltinius, miręs natūralia mirtimi Ròmoje) valdant Márkui Ùlpijui Trajãnui (98-117) (Ròmos Impèrija) († ~101/104)

Šventasis vyskupas Pẽtras Aleksandriẽtis, gimęs Ròmos Egìpto Aleksándrijoje, gavęs visapusišką išsilavinimą, vadovavęs teologo ir filosofo Origèno († ~254) Egìpto Aleksándrijoje įkurtai katechetikos mokyklai, buvęs Aleksándrijos vyskupo (282-300) Teòno Aleksandriẽčio († 300) mokiniu, 300 išrinktas Aleksándrijos vyskupu, imperatoriaus Gãjaus Aurèlijaus Valèrijaus Diokletijãno (284-305) ir Márko Aurèlijaus Valèrijaus Maksimijãno (285-305; uzurp. 306-308, 310) 286 pradėto persekiojimo metais išvykęs iš Aleksándrijos lankęsis įvairiose Impèrijos vietose, iškilus Aleksándrijos Bažnýčios skilimo grėsmei, sugrįžęs į Egìptą ir tęsęs ganytojo darbą Aleksándrijoje, 305/306 vadovavęs Susirinkìmui, pasmerkusiam ir pašalinusiam iš pareigų Melètijų Likopoliẽtį († 327), vadovavusį Aleksándrijos Bažnýčiai jam išvykus ir tapusį jos skilimo priežastimi, konfrontavęs su meletijõnais, pasmerkęs Ãrijaus Aleksandriẽčio († 336) mokymą ir atskyręs jį nuo Bažnýčios, teologas, rašytojas, parašęs vertingų darbų („Apie Dievybę“, „Žodis apie atgailą“, laiškų) suimtas ir nukirsdintas Egìpto Aleksándrijoje valdant Gãjui Galèrijui Valèrijui Maksimìnui Dãjai (305-313) (Ròmos Impèrija) († 311) 

Šventasis vienuolis Pẽtras Hesichãstas (Tỹlintysis), Galãtas, Antijochiẽtis, gimęs ir gyvenęs Mažójoje Ãzijoje, Galãtijoje, netoli Ankìros, lankęsis Sìrijos Palestìnos Jerùzalėje, atvykęs į Sìrijos Antijòchiją (Antijochė́ją prie Orònto) apsigyvenęs atsiskyrėlio buveinėje – tuščiame kapo urve, išgarsėjęs kaip stebukladaris, váistytojas, demonų tramdytojas, miręs sulaukęs 99 metų amžiaus Rytų̃ Ròmos imperiją valdant Flãvijui Arkãdijui (395-408), apie kurį duomenis pateikė vyskupas Teodorètas Kiriẽtis († 458) „Dievamylių istorijoje, arba pasakojime apie šventuosius asketus“ (Theodoretus, Historia religiosa, IX) (Rytų̃ Ròmos Impèrija) († 403/405)