Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

AŠTUONIÓLIKTOJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

GARBÌNGOJO IR̃ GYVÝBĘ TEĨKIANČIO VIẼŠPATIES KRỸŽIAUS IŠÁUKŠTINIMO PÓŠVENTIS

I prokimenas, t. 7 (Viešpaties Kryžiui): 
Aukštinkit mūsų Dievą, kniubkite prieš Jo sosto pakojį, nes Jis yra šventas! (Ps 98 (99), 5)
Viešpats yra Valdovas, tesibaimina tautos! (Ps 98 (99), 1a)

II prokimenas, t.4 (kankiniams):
Šaunūs ištikimieji Viešpaties žmonės – būti su jais Jam didžiai malonu! (Ps 15 (16), 3)
Akyse nuolatos Viešpats man stovi, Jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. (Ps 15 (16), 8)

III. Aleliuja, t. 1 (Viešpaties Kryžiui):
Atsimink šitą savo bendriją, kurią įsigijai jau senovėj. (Ps 73 (74), 2)
Tu, Dieve, mano Valdovas nuo amžių, išgelbėjęs mus pasaulio viduryje. (Ps 73 (74), 12)

IV. Aleliuja, t. 1 (kankiniams):
Šaukias teisieji — juos Viešpats išgirsta, iš visų nelaimių juos gelbi. (Ps 33 (34), 18)
Daugel bėdų ištinka teisuolį, bet Viešpats iš visų jį išgelbsti. (Ps 33 (34), 20)

Šventieji kankiniai Eustãtijus Plakìdas (Placìdas), Ròmos imperijos kariuomenės stratilãtas (karvedỹs) imperatorių Tìto Flãvijaus Vespasijãno Jaunèsniojo (79-81) ir Márko Ùlpijaus Ner̃vos Trajãno (98-117) valdymo metais, Viešpaties apšviestas priėmęs krikštą, o taip pat Teopìstė Romiẽtė, jo žmona, bei Teopìstas Romiẽtis ir Agãpijus Romiẽtis, jų sūnūs, pasikrikštyti drauge su Eustãtijumi; praradusi dvarus ir kitus turtus šeima emigravusi į Egiptą, kelionės metų jo nariai netikėtai išsiskyrę, nuolankiai priėmę Dievo išbandymą ir praėjus kažkiek laiko vėl susijungę (Eustãtijus, kaip patyręs karininkas, Márko Ùlpijaus Ner̃vos Trajãno vėl pašauktas į armiją pasižymėjęs kovose su barbarais), gyvenę Lãcijaus Ròmoje, valdant (117-138) Pùblijui Èlijui Trajãnui Hadrijãnui atsisakę aukoti stabmeldžių dievams ir garsiai išpažinę tikėjimą, suimti, kankinti ir nužudyti Ròmoje (Ròmos Impèrija) († ~118)

Šventasis kankinys ištikimasis Michaìlas Černigovìškis, Vsèvolodo Daniẽliaus († 1212 ar 1215), Černìgovo (1204-1210, 1212 ) didžiojo ir Kìjevo (1206, 1207, 1210-1212) didžiojo kunigaikščio sūnus, dievobaimingas krikščionis, Perejaslãvlio (1206), Didžiojo Naũgardo (1224, 1229), Černìgovo (1223/1226-1246), Hãličo-Voluĩnės (1235-1239) kunigaikštis, Kìjevo (1238-1239, 1241-1243) didysis kunigaikštis, dalyvavęs 1223 rusų ir jų sąjungininkų poloviẽčių  mūšyje su mongòlais-totõriai prie Kálkos upės, 1235 Veñgrijos karaliaus (1235-1270) Bélos IV († 1270) padedamas užėmęs Hãličą, vėliau – Kìjevą, mongolams-totoriams puolant Rùsią 1240 pabėgęs į Veñgriją, 1241 sugrįžęs į Kìjevą, 1243 praradęs sostą (kai išvyko į Veñgriją, į sūnaus Rostislãvo, Dìdžiojo Naũgardo (1229–1230), Hãličo–Voluĩnės (1238, 1241), Černìgovo (1241-1243), Lùcko (1239–1243) kunigaikščio (vėliau – Slavònijos (1247-1248) ir Mãčvos (1248-1262) bãno), ir Bélos IV dukters vestuves), nužudytas Áukso Òrdoje, kai atvyko čia jarlỹko Černìgovo žemei valdyti (Černìgovo Kunigaikštỹstė/ Áukso Òrda) († 1245/1246)

Šventasis kankinys Teodòras Černigovìškis, bajoras, Michaìlo Černigovìškio, Vsèvolodo Daniẽliaus († 1212 ar 1215) sūnaus, Perejaslãvlio (1206), Dìdžiojo Naũgardo (1224, 1229), Černìgovo (1223/1226-1246), Hãličo-Voluĩnės (1235-1239) kunigaikščio, Kìjevo (1238-1239, 1241-1243) didžiojo kunigaikščio draugas ir bendražygis, nužudytas Áukso Òrdoje, kai su Teodòru Černigovìškiu atvyko čia jarlỹko Černìgovo žemei valdyti (Černìgovo Kunigaikštỹstė/ Áukso Òrda) († 1245/1246) 

Šventasis vienuolis ištikimasis Olègas Leòntijas Bazìlijus Brianskìškis, Romano Brianskìškio Sẽnojo (†  pab. XIII a.) sūnus, Briánsko ir Černìgovo (po 1288– iki 1297) kunigaikštis, kankinio Michaìlo Černigovìškio, Perejaslãvlio (1206), Dìdžiojo Naũgardo (1224, 1229), Černìgovo (1223/1226-1246), Hãličo-Voluĩnės (1235–1239) kunigaikščio, Kìjevo (1238-1239, 1241-1243) didžiojo kunigaikščio anūkas, 1275 Briánske pastatęs Šventų̃jų Pẽtro ir̃ Paũliaus vienuolyną, kur prieš mirtį davęs vienuoliškuosius įžadus (gavęs Bazìlijaus vardą), kur ir miręs (Briánsko Kunigaikštỹstė) († XIII pab. ar XIV a. pradž.)